Ugly Tongue

Pabudau šeštą ryto, kai už lango tvyrojo tamsa ir lietus, o iš virtuvės sklido rytinis priešdieninis kavos kvapas. Per radiją dienos horoskopus skaitė ypatingai žvalus balsas ir pranašavo žuvims meilės kupiną dieną, kai pavasaris kartu su Penktadieniu ima viršų ir visas hormonų audras prikelia iš letargo, gilaus žiemos miego, ir tyliai tyliai, visai nepastebimai užvaldo.

Apsiverčiau ant kito šono, užsimerkiau, antrą kartą pabudau, kai už lango vis dar buvo tamsu ir vis dar girdėjosi lietus, buvo keista, nes atrodė, jog būčiau miegojusi kelias valandas, ne penkias minutes. Kartais trumpiausias miegas atneša patį ilgiausią sapną, kurio iki galo taip niekada ir neišeina prisiminti. Kartais būdama nepažįstamoje vietoje jauti, jog jau esi čia buvusi ir tada visi praeityje užmiršti sapnai netikėtai ima ir išplaukia į paviršių.

Tokiais tamsiais ir lietingais rytais autobusų stotelėse susitinka vienodo likimo dvyliktokai, kurie jau gali sau leisti nebevilkėti uniformų ir viską ignoruoti, nes liko tik vienas mėnesis su trupučiu iki dvylikos metų kančių ir džiaugsmų galo. Tik aš vis dar mėgstu marškinius susikišti į uniforminį sijoną, nes labai patogu ir baigiasi tas laikas, kai dar kada galėsiu tai padaryti pagal paskirtį, nors, iš tiesų, vis dar nejaučiu ir galbūt nesuvokiu, jog mokyklą baigia ne tik tie, kuriuos užsimiegojusius ir žiovaujančius kiekvieną šiokiadienio rytą gali sutikti autobusų stotelėje, bet ir aš su jais kartu, o tai dažnai atrodo labai netikra.

Kartais gyveni ir supranti, jog būna tokių akimirkų, kai savo pačios gyvenime nesi tas žmogus, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį, negyvena už save, tiesiog plaukia, kur srovė neša, ir nieko nedaro. O horoskopai rašo, daug kalba ir sako, jog žuvys yra per daug atsiribojusios nuo realybės ir gyvena savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, dažnai neskiria realybės nuo išgalvotų, nebūtų dalykų.

Pastaruoju metu mintyse rašau sau dvejetus už socialinio gyvenimo neaktyvumą, fizinius negalavimus ir amžiną norą nesikelti iš lovos. Turiu per daug ,,langų”, kurių galo dažniausiai nesulaukiu ir išeinu namo, arba su kuo nors valgykloje geriu arbatą, kuri nuo 50 centų pabrango iki vieno lito su puse, nors mažytis dviejų gurkšnių puodelis ir nepadidėjo. Veidrodinėje valgyklos sienoje gali matyti, kaip atrodai iš šono, gali ilgai kalbėtis apie futbolą, apie tai, kaip visa žiniasklaida mirgėjo nuo lenkų sirgalių pridarytų nuostolių ir taip užgožė Lietuvos pergalę. Gali dalintis planais, gali klausytis, kaip kas ką susiplanavo ir kur atsidurs rudenį. Gali žiūrėti į rudas akis ir prisiminti, ką ryte sakė balsas iš radijo apie iš miego prikeltus jausmus ir svajingą Penktadienį.

Grįžti namo ir lietinga diena pasitraukia, sniego nebėra, o pavasarį atneša kaimynės sode blankiai mėlynuojančios žibutės. Eini per visa tai ir supranti, jog tokiu metu labai lengva susipainioti.

Naktis graži ir rami, bet be galo tamsi. Guliu šonu, su skolinta pižama ir ne savu kompiuteriu, ne savo namuose ir ne savo lovoje, ne savo mieste ir visai visai nesavoje aplinkoje. Kažkas miega ir labai garsiai kvėpuoja, kažkas valgo naktipiečius oranžinėje virtuvėje, o kažkas guli šonu ir renka virtualią gimtadienio dovaną draugei, kuri jau dvi savaites nekalba ir aš vis dar nežinau kodėl. Nežino ir tekila mano skrandyje, ir citrina su druska, ir visas dabar jau praėjęs Šeštadienis nežino.

Dar vakar gulėjau labai jau žydroje palatoje ir skaičiavau kvadratines plyteles ant sienos, kol linksmas praplikęs vyriškis baltu chalatu visaip maigė mano pilvą ir kažką kalbėjo apie jaunas dienas, gražias medicinos sesutes ir vieną visų čia taip mylėtą ligonį, kuris neseniai mirė tarp tų pačių labai žydrų palatos sienų. Tada paskyrė operacijos datą, paklausė, ar ji man tinka, ir aš pasakiau, kad taip, tinka. Po to sėdėdama automobilyje ir žiūrėdama į amžinai degančią raudoną šviesoforo šviesą prisiminiau, jog manęs tą dieną dar laukia ir lietuvių kalbos įskaita.

Prieš kelias dienas paskambino tėvas ir labai ramiai pasakė: ,,kraukitės daiktus, važiuosim į laidotuves”. Mirė jo brolis, su kuriuo jie beveik nebendravo, bet palaikė šiokį tokį ryšį su jo žmona, kurios antsvoris prilygo jos norui visus valdyti ir absoliučiai visus reikalus tvarkyti.

Važiuoti reikėjo į Birštoną, miestą, kuris man visada atrodė savas ir jaukus, tik retai aplankomas. Kelias buvo nei labai ilgas, nei labai trumpas, sėdėjau ant galinės sėdynės ir galvojau, kad sesuo visai nesikiša į visą šitą ,,šeimos‘‘ dalyką, pati jau turi savą šeimą, sūnų, vyrą ir karjerą, praktiškai viską, kas vadinama laimingu ir darniu šeimyniniu gyvenimu, ko kiekvienas turėtų siekti ir norėti. Galvojau, jog ji visa tokia nutolusi ir kad kartais net užmirštu, jog kažkada gyvenome keturiese, ne vien trise. Ir kad vis dar prisimenu jos žodžius, nekaltai ištartus vaikystėje: ,,jei mano tėvas nebūtų miręs-dabar tavęs apskritai nebūtų‘‘. Pasakė nepiktai, nepriekaištaudama, bet mano vaikiškas protas negalėjo to suprasti ir aš visą laiką jaučiau lyg ir kažkokią kaltę, tarsi būčiau visko kaltininkė, atsakinga už tą mirtį. Tada negalėjau suprasti, kaip galiu būti vienturtė savo tėvui, bet tuo pat metu nebūti vienturtė mamai, ir pasijaučiau blogiau nei tada, kai ta pati sesuo man pasakė, jog Kalėdų Senelis vis dėl to neegzistuoja ir kad juo tikėdama esu didžiausia pasaulio naivuolė.

Atvykus į reikiamą vietą-erdvų butą, pro kurio langus matosi patvinęs ir vingiuotas Nemunas, aš vėl nežinojau kaip vertinti dėdę ir jo mirtį, nes gyvenime jį mačiusi buvau gal tik du kartus, tad labai didelės meilės ar dar kokių nors jausmų ir negalėjo būti. Žinai, jog tai tavo giminė, keli lašai tavo kraujo, tavo tėvo kraujo, ir tiek. Tiesą sakant nežinau, ką aš ten veikiau, tik vaikščiojau po miestą ir stebėjau, kaip tėvas bendrauja su mama.

Per laidotuves verkė vos keli žmonės ir ne visi buvo apsirengę juodai, ne visi reiškė užuojautą. Valdingoji žmona kartu su savo antsvoriu slėpėsi po juoda skrybėle ir net nežadėjo alpti, šokti į duobę paskui karstą, ar bent verkti. Ji tik mosikavo rankomis ir visiems komendavo, kur čia ką padėti, kur čia ką pastatyti, o valgant restorane-kur kam sėstis, kam su kuo kalbėtis, ir aš vienu metu net pagalvojau, kad dėdei dabar geriau-jis išsilaisvino iš jos, iš viso šito, kad ne liga nugalėjo jį, o jis ją.

Grįžinėjom namo tyliai, ramiai, be žodžių, ir  tuo viskas baigėsi. Galvojau, jog kada nors mielai gyvenčiau Birštone, kuris toks lyg ir pritaikytas gyventi senatvėje: su sanatorija, Nemunu, nuostabia gamta ir gražiu parku.

Dar vakar po pietų, mamos paprašyta, turėjau pervažiuoti pusę miesto, kad perduočiau tėvui kelis užsilikusius jo daiktus būtinus darbui. Važiavau važiavau ir atrodė, kad kelias penkis kartus pailgėjo,  kad autobusas sustojo vienoje vietoje, kurioje namai pro šalį patys skriete skrieja, vis keičiasi, ir vis kiti automobiliai signalizuoja prasilenkdami su mano langu, su visais kitais autobuso langais. Bet autobusas vis dėlto judėjo, man pradėjo skaudėti pilvą, kaip kad dabar dažnai būna, ir darėsi tai šilta, tai karšta. Dvi močiutės sėdėjo pačiame priekyje, tik skirtingose pusėse, ir vis viena į kitą žvilgčiojo. Tokios abi panašios, su mėlynos spalvos skarelėmis, su ta pačia senatve. Viena vis nusišypsodavo, o kita priešingai-buvo kažkokia pikta, susiraukusi. Lyg viena būtų su viskuo susitaikiusi, o kita- ne, norinti priešintis.

Pasiekus reikiamą stotelę išlipau iš autobuso visa sušilusi ir pikta, o vėjas buvo ypatingai stiprus, plaukai skraidė kur tik galėjo. Viena močiutė, ta linksmoji, išlipo paskui mane ir vis dar šypsojosi, pralenkė mane, po to apsisuko ir vėl pralenkė, galvojau, jog tikriausiai bus puses sumaišiusi ar užmiršusi, kur jai reikia eiti. Bet šypsena iš jos lūpų net tada nedingo, kai mėlyną skarelę, kaip mano palaidus plaukus, negailestingai plaikstė vėjas trumpam uždengdamas akis, net kai ji suvokė pasukusi ne į tą pusę.

Čia pasirodė, jog tėvas apsistojo per daug idealioje gatvėje su milžiniškais namais, prižiūrėtais sodais ir viena už kitą gražesnėmis tvoromis. Tą minutę slinkau tuščia gatve, kairėje rankoje laikiau pristatymui skirtus daiktus ir galvojau, kad dabar jis gyvena daug šeimyniškesnėje aplinkoje negu mes visi kartu kada nors gyvenome.

Namas didžiulis, baltas, su aukštais laiptais ir dviem balkonais, tai kas, kad jis čia tik svečias. Įsukau į kiemą, ilgai lipau laiptais vis stabtelėdama, vis galvodama, kas būtent atidarys duris paspaudus durų skambutį, juk atvažiavau neįspėjusi, žadėjau pasirodyti tik kitą dieną. Durų skambutis-paukščių čiulbėjimas, duris atidarė tas, kas ir turėjo, supratau, jog bent tai neslėgs mano sąžinės. Neužėjau į vidų, nors iš ten sklido gardus maisto kvapas, o mano tėvas niekada nemokėjo gaminti. Viskas juk ir turėjo pasikeisti, turėjo.

Išeidinėdama iš tos gatvės jaučiausi dar blogiau ir atrodė, kad aš čia siaubingai svetima, kad mane kas nors tikrai stebi pro didelius didelių namų langus ir įvardina, kaip nepageidaujamą svečią. Vėjas nurimo, o gal tik man taip atrodė, stotelėje nebuvo nei vieno žmogaus, o mano autobusas turėjo pasirodyti tik po 30 minučių.  Toliau ėjau pėsčia, ėjo ir kiti žmonės, pilvo skausmai atsinaujino ir tai pradėjo darytis per daug nepakeliama. Miestas ruošėsi Šeštadieniui, žmonės ruošėsi eiti į barus ir klubus, o aš neturėjau plano, gal tik pareiti namo, išgerti vaistų ir laukti operacijos, dar vieno rando.

Dienomis žolėje sminga kojos ir batai nenori pajudėti iš vietos, pavasaris turi savų minusų, kurie naktimis mažai rūpi, nes klaidžiojama aklai, tamsoje, kur gatvės žibintai nespindi ir akys, pasiklydusios tamsoje, nieko nemato, o protui nerūpi. Tik ryte nubundi savoje lovoje, apsirengusi išvirkščią pižamą, susivėlusiais plaukais ir pajuodusiais paakiais. Tuo tarpu dar vakar buvę nauji batai tau šypsosi pro siaurą durų plyšį ir rodo, kur ir kaip praėjusį vakarą būta, po kokias balas braidyta ir kokiose parko ar sodo pelkėse įklimpta. Kartais savaitgaliai pavirsta į ilgas šventes, kurios taipogi daug pliusų neatneša, bet ar kada buvo kitaip? Ar buvo?

Tyliu, apsipirkinėju internete ir bijau, kad tai pradėjo man per daug patikti. Gimtadienio pinigai išleisti, šimtas litų pamesta, masažo kuponai nebegalioja-teks galvoti iš naujo. Masažistė buvo labai (per daug) rūpestinga ir vis klausinėjo ar man gerai, ar patogu, ar taip ir taip darant neskauda. Bet smilkalai ir muzika viską atpirko, aš išplaukdavau iš visų rūpesčių bent pusvalandžiui ir net įkyrių jos klausimų nebegirdėdavau. Taip ir sakytum: masažuokite mane visą dieną.

Kartais atrodo, kad aš per daug susikoncentravusi į pačią save. Tai sako ir literatūros rašinys, kuris man puikiai pavyko, pirmą kartą prirašiau daugiau nei reikėjo tema ,,Ar sunku būti savimi?”. Ir tos dvi pamokos, skirtos rašymui, taip greitai prabėgo, viską parašiau vienu prisėdimu ir žodžiai patys plaukte išplaukė, kaip niekada nebūdavo. Apie save su savimi galiu labai ilgai kalbėti.

O kartais atrodo, jog vienokių ar kitokių savybių viename ar kitame žmoguje tiesiog negaliu pakęsti, bet po kiek laiko pastebiu, jog pati taip pačiai elgiuosi. Niekada nemokėjau mokytis iš savo ir kitų klaidų, niekada per daug nemėgau panašių į save ir tos ,,mūsų” neigiamos pusės.

Ir Kovui įpusėjus galvoju, jog visko jau labai mažai liko, tik Gegužė ir Balandis, neteisinga tvarka. Norėčiau dar labiau paskubinti gyvenimą ir atsidurti rudenyje, bendrabutyje, ir žinoti, jog viskas baigėsi (ir prasidėjo) bent iš dalies laimingai.

Čia dar prieš visus gimtadienius, Vasario pradžioje, miegojom pas Aistę ant sofos ir šiek tiek išgėrusios kalbėjom iki paryčių apie baigimus, stojimus ir išsiskyrimus. Ir daug kas jau yra ramūs ir įstoję į užsienio universitetus, kažkas dar tik rašo motyvacinius laiškus, bet vis tiek yra ramūs, nes kažką daro ir žino ko nori, svarbiausia, jog žino. Ir aš vėl graudinausi ant geltonos Aistės sofos, galvojau, jog pernai mane jau taip paliko, ir tai buvo pats blogiausias palikimas iš visų kada nors buvusių. Ir dar po to supratau, jog man visai nerūpi, kas ir kur dabar išvažiuoja, aš tiesiog nesusitaikiau su tuo, jo pernai išvažiavo jis ir kad galėjau būti jo gyvenime tik skaipo langeliuose ir facebook albumuose, ir dar tais retais kartais, kai jis sugrįždavo atostogų ar vieno iš giminaičių mirties proga, bet ir tai trumpai tetruko. Paskutinis palydėjimas į oro uostą ir abiejų išsiskyrimas taip, lyg dar draugautume, paskutinė girta tos nakties ašara ant geltonos Aistės sofos-trumpam visa tai buvau užmiršusi.

O dienos eina vis ilgyn ir šviesyn, pasivaikščiojimai po saulėtus ir giedrus Sekmadienius tampa mažyte tradicija, kaip ir tų dalykų nelankymas, kurių egzaminų nežadu laikyti. Kaip ir rytiniai savaitgaliniai penkiamečio sūnėno prižiūrėjimai, kai grįžusi iš vonios randi jį žaidžiantį jūrų karus ant virtuvės grindų, ant išberto kilogramo cukraus. Kaip ir gražios dainos netyčia kažkada paliktos vienos draugės, kaip ir nuotraukos, kuriose aš kaip tris paras nemiegojusi, kaip ir topo centro darbuotojai-kaskart vis jaunesni ir gražesni, pasiryžę atnešti nukainotą, bet dėl to nei kiek neblogesnį fotoaparatą iš sandėlio, kaip ir mano mokymosi ypatumai datas siejant su pažįstamų gimtadieniais, o miestus-su asmeniškai įsimintinesnėmis vietovėmis. Ir kvaili svarstymai darant kvailus profesinius testus: blogiau neįstoti ar negauti darbo pagal specialybę? Ir tikrai kvaila, nes įstoti lengviau, o už pinigus tuo labiau. Ir visų kvailiausia lyginti šiuos du dalykus, nes neįstojus neturėsi ir specialybės pagal kurią galėtum negauti darbo.

Ir po šimto aštuoniasdešimt minučių man reikės keltis, o aš galvoju apie dalykus, apie kuriuos visai nenoriu galvoti. Noriu ilgojo savaigalio ir rytojaus, kuriame neatrodyčiau, kaip jau ketvirtą parą nemiegojusi, ir kad draugė dažniau paliktų savo kompaktus, nes klausosi gražios, seniau man negirdėtos ir nerėgėtos, muzikos.

Rytas buvo šviesus ir gražus, žadintuvas skambėjo tris kartus ir manęs daugiau nebebuvo kam prižadinti. Pramerkiau akis ir supratau, jog nežinau ar šiandien noriu keltis, ar šiandien noriu kur nors eiti. Bet rytas buvo gražus ir saulėtas, radijas grojo gražią lėtą dainą, kambarys nebebuvo toks šaltas, tad ėmiau ir išlipau iš lovos, džiaugiausi, jog nereikia taip kaip kasdien skubėti ir vėluoti į pamokas. Galima ilgiau laiko praleisti duše, ilgiau laiko džiovintis plaukus ir ilgiau laiko gerti kavą su citrininiais sausainiais skambant lėtai ir gražiai radijo dainai virtuvėje, kurioje kabo raudonos užuolaidos taip tinkančios prie šio šviesaus ir gražaus paskutiniojo Vasario ryto.

Ilga ir tiesi Vytauto gatvė, šiandien keliui įveikti nereikia autobuso ir nuolatinio jo bilieto. Užsivelku plonąjį paltą ir baltą šaliką su juodomis gėlėmis, užsimaunu batus su platformomis, nes jau seniai aišku, jog du metrai man ne pora, jog nesu tokio ūgio, kokio norėtųsi, ir kad jau praėjo tie laikai, kai sapnuojant kritimą centimetrai vis augo, didėjo, ir kūnas kilo aukštyn, ne vien tik platyn. Klausiausi vienos senos dainos, kuri priminė pragertus koncertus ir prarastus jausmus. Ir vasarą kuomet visi gyvena lengviau ir geriau. O rytoj jau pavasaris, vienas žingsnis į priekį ir du atgal.

Ir taip metai kasdien prasideda iš naujo. Nuo Vasario iki kito Vasario, nuo pavasario iki kito pavasario, nuo Kovos pirmosios iki kitos Kovo pirmosios, naujieji jau seniai nebeteko savo galios.

Šešioliktą valandą turiu papildomą rusų pamoką, įeinu į klasę, kurioje visada šilta, nes toje pusėje randasi saulė ir atsisėdu šalia Martyno. Mes dviese klasėje, jo plaukai blizga labiau, nei kad manieji, ir jo raštas, jo sąsiuviniai, visada gražesni ir tvarkingesni už maniškius, ir rusų kalbą jis moka ir supranta daug kartų geriau. Sėdėjau ir galvojau apie tokius dalykus, o mokytoja vis nesirodė, Martynas kalbėjo kažką apie naują filmą ir kad būtų gerai nueiti jo pažiūrėti. Aš nieko nesakiau, pykau, jog šiandien visi geresni už mane, kad ir kokia graži ir šviesi diena bebūtų.

Namo nebėjau pėsčiomis, įsėdau į autobusą, kuriame nebebuvo tuščios sėdimos vietos. Stovėjau viena viduryje, lyg kokia nepritapėlė šioje autobuso atmosferoje, kurioje visi tik sėdi ir nejuda. Stotelė, Vytauto gatvė-ilga ir tiesi, bet maniškė vingiuoja. Kioskelyje nusiperku cigarečių ir rūkau vaikščiodama aplink tvenkinį parke. Šalia namai-šalti ir tušti, be tėvo, be ramybės. Ir čia atrodo, jog mūsų namas nepritampa prie kitų namų. Jo kaminas yra vienintelis, kuris šiuo metu nesispjaudo tamsiais anglių dūmais, kad ir kokia graži ir saulėta, jau einanti vakarop ir velniop, diena bebūtų.

 Vis dar pamenu, kaip senais laikais su viena drauge Kalėdų vakarą gulėjome tamsoje ant šaltų grindų, klausėmės you‘re beautiful ir žiūrėjome į elektrines girliandas ant lubų. Kambarys kvepėjo mandarinais, o aš buvau pirmą kartą įsimylėjusi ir pasakojau jai, kaip jis paėmė mane už rankos, kaip apkabino, ką kalbėjo ir ar jos manymu esu jam graži taip, kaip Džeimsas dainuoja apie kažkokią moterį.

Po savaitės draugė atbėgo pas mane šeštą ryto, kai dar sėdėjau lovoje su pižama, ką tik prikelta iš miego. Apkabino ir verkė verkė. Mirė jos mama,  miegant sustojo širdis, o tėvas gyveno atskirai, be darbo ir su kasdieniniu alkoholio buteliu rankoje. Negalėjau patikėti, kad jai taip nutiko, jos mama buvo dar labai jauna ir graži, o jauniems ir gražiems juk nesustoja širdys, jauni ir gražūs gyvena ilgai ir laimingai.

Po kiek laiko mes stipriai susipykom. Keliai išsiskyrė. Taip ir nesusitaikėm. Dabar pagalvojus viskas labai kvaila ir vaikiška. Kai einu tvarkyti savo senelių kapų visada užsuku ir pas jos mamą. Padedu žvakę ar šiaip pastoviu, prisimenu, jog jauni ir gražūs nemiršta. Galvoju, kas būtų, jei kada ją čia sutikčiau ir ką ji pagalvotų radusi mane prie savos mamos kapo. Tikriausiai sutriktų, nors tiek laiko, tiek daug laiko jau spėjo praeiti.

Vis dar pamenu, kaip šaltais vakarais tėtis vartydavo senus albumus, rodydavo savo jaunystės nuotraukas iš kareiviško gyvenimo ir pasakodavo, kaip jo senelė dalyvavo viename kare, kaip neteko kojos gindama Lietuvą ir kaip dėl to niekada nesiskųsdavo. Kaip jos vyras mirė taip pat tame pačiame kare ir kaip ji apie jį niekada nekalbėdavo, slėpdavo visas jo nuotraukas ir beveik kasdien lankydavosi kapinėse. Vis dar pamenu, kaip pradinėse klasėse visiems gyriausi kokia šauni ir drąsi buvo mano prosenelė, kaip ji neteko kojos ir kaip niekada dėl to nesiskųsdavo. Tuo metu turėjau kuo didžiuotis, nors nei jos, nei tikrųjų savo senelių man taip niekada ir neteko pažinti.

Mama dažnai pasakodavo apie savo jaunystę, studijų metus ir aistrą motociklams. Niekas niekada nepasakytų, kad ji kažkada buvo tokia, kokia buvo. Aš ir pati to nepasakyčiau. Per  vieną gimtadienį ji gavo tais laikais gan gerą ir brangų motociklą su kuriuo po kelių dienų pateko į avariją ir neteko vieno kojos piršto. Po šio įvykio reikalai su motociklais buvo užraukti, bet kaip pati sakė, nostalgija jiems vis dar išliko.

O mano nostalgija slepiasi pyktyje. Erzina išdarkytas ir plastikiniais langais apkarstytas senasis gimnazijos bendrabutis dabar virtęs modernia ir blizgančia muzikos mokykla. Vis dar pamenu, kaip penktoje klasėje ten mums vykdavo dailės pamokos, o pirmame aukšte buvo įsikūręs šaulių klubas. Vis dar pamenu, kaip siaubingai ir kartu viliojančiai atrodė kolidorių sienos išmargintos gatvės menu, o grindys dvelkė šlapimu. Pe vieną pertrauką ir aš guašu slapta tepliojau vieną iš sienų ir po didžiule širdimi rašiau, jog E myli A. O dabar viskas, nieko neliko, viskas švaru ir gražu, jokios netvarkos, jokių keistų kvapų ir bendrabučio palikimų.

Kai tarp mano gėlėtų sienų atsiranda reta nepriekaištinga tvarka, drabužiai nebeguli kas sau, o stalčiai laikinai ėję šiukšliadėžės pareigas pratuštėja, tada man lyg pasaulis prašviesėja, penkias minutes jaučiuosi lyg ir susitvarkiusi gyvenimą, ne vien tik kambarį įsispraudusį tarp keturių sienų.

Vakar man pakabino paveikslą, tokį seną seną, senesnį už mane, kuris ilgai dulkėjo palėpėje  ir slėpėsi po gausiu dulkių sluoksniu. Tipinis peizažas: ruduo, auksiniai medžiai, tekantis vanduo neturintis pradžios ir pabaigos, rūkas, balta balta, geltona geltona. Kai sėdžiu lovoje priešais stovintis didžiulis veidrodis jį atspindi. Geriu rytinę kavą rytinėje lovoje ir turiu į ką žiūrėti. Į save pabodo.

 ,,Mergaite, tu visiškai negalvoji ką darysi, kai baigsi. O laiko tiek mažai, tiek mažai liko‘‘, sako man gatvėje pusę septynių ryto, kai dar tamsu, o viršutinės blakstienos klijuojasi  su apatinėmis, autobusas vėluoja, lauke minus dvidešimt su kažkiek, o žieminė striukė namie kartu su suplyšusia rankove. Nieko nedarysiu, nieko. Best way to travel,  buvo anglų bandomajame ir man norėjosi rašyti apie  best way to disappear, ir kuo greičiau. Kuo greičiau. Nuo žiemos, nuo namų, nuo pareigų, nuo visko, kas būtina baigus, kas toli gražu nepriklauso nuo tavęs, nes kažkas iš aukščiau jau už tave pasirinko. Tai kam dar galvoti. Kam, kam. 

Šventąją keturioliktąją grįžau nuo nelegalaus stogo įraudusi nuo žiemos ir brendžio, o tėvas ir to nesugebėjo. Dvidešimt metų buvo ar nebuvo, dabar nebepasakysi.

Ketvirtą kartą verčiau nebegrįžti.

Šimtadienis atėjo ir praėjo. Oficiali dalis bandė graudinti, o ta kita neapsiėjo be visokių skandalų, dūžimų ir diskusijų apie tai, ar tarp to ir ano buvo seksas tuolete, ar ne. Visi gi mėgsta pašnekėti. Susitvarkei kambarį-susitvarkei gyvenimą. Dabar jaučiuosi labai sena, nes man patiko vienuoliktokas tada, kai rūkėm laiptinėje ir aš vis kartojau, kad nerūkau. Dar sakiau, kad jam tinka būti be akinių, ir kad tinka pussilgiai plaukai, ir ar nešalta būti be marškinių, ir kodėl jam tiek metų, kiek ir man. Ir vis tiek buvau sena, kai taksi pagalba grįžau namo, o vairuotojas penktą ryto neįprastai žvalus ir kalbus šnekėjo, kaip gerai būti jaunam ir iki ryto linksmintis. Aš vis tiek norėjau pasakyti kokia sena jaučiuosi.

Viskas dėl gimtadienio, kuris ne laiku ir ne vietoje. Kaip visada, kalendoriškai palydint žiemą, kuri iš tikro nesitraukia. Pagalvėlės, japoniškas stalas, vynas ir žvakės. Susitvarkei kambarį-susitvarkei gyvenimą. Atšventei gimtadienį-atgavai ramybę.

Ta mergaitė visai apie nieką negalvoja.

Vairuoju raudoną, bestogį, neaiškios markės automobilį, šviečia saulė, o vėjas taršo plaukus. Galinėje sėdynėje sėdi graži moteris, akiniai nuo saulės dengia pusę jos veido, o plaukai tvarkingai susegti viršugalvyje. Ji rodo man kelią, pro tiltą, pro neatpažintą pilį, pro kalnus, pro tipišką nelietuvišką peizažą. Staiga suprantu ko mes ieškome. Universiteto. Kažkur kažkokio, seniai išsvajoto.

Dar nežinau ar įstojau, jaudinuosi vairuodama dėl jo ir dėl to, jog neturiu teisių, pirmą kartą sėdžiu prie vairo ir rankos nenustoja drebėjusios. Taip sunku išlaikyti automobilį vienoje juostoje, nešokinėjantį iš kairės į dešinę. Panašiai, kaip esant girtam sunku išsilaikyti ties vidurine kelio linija pirštą įsmeigus į nosies galą. 

Staigus posūkis, mes įsukame į kitą kelią, o ten visai kitoks eismas, regis visai kitas pasaulis. Visi automobiliai važiuoja atbulai, man tuo tarpu nieko neišeina. Važiuoju įprastai, tiesiai, o kiti automobiliai vis atbulomis vis atbulomis, vis pypsi, kažkas plūstasi necenzūriniais žodžiais, kažkas atsitrenkia į automobilio galą. Moteris galinėje sėdynėje taip pat susiraukia, sako, jog per mane jos mažytės raukšlės ant kaktos pradės daugintis ir liepia neišsiskirti, važiuoti kaip visi, taip kaip šitoje vietoje įprasta ir priimtina.

Mano rankos vis dreba, kakta prakaituoja, vėjas nebetaršo plaukų, protas sako, jog aš apskritai nemoku vairuoti, o atbulai tuo labiau. Niekas neišmokė. Kažkas vėl trenkiasi į mašinos galą ir moteris keliasi nuo galinės sėdynės, nustumia mane į šoną, perima vairą ir vairuoja, atbulai, taip kaip visi, neišsiskiriant.

Mes vėl važiuojame pro pilį, pro kalnus, pro žalią ežerą ir sustojame prie milžiniško pastato, grįstu pilku betonu. Moteris paima mane už rankos, tempte nutempia į vieną kambarį, kuris toks pats pilkas, toks pats visas betoninis. Liepia vilktis kažkokią uniformą ir aš suprantu, jog tai ne universitetas, jog tai ne mano, ne mūsų kelionės tikslas. ,,Už tai, jog nevažiavai atbulai, už tai, jog nepaklusai, už tai, jog niekur neįstojai”, sako, paliečia skruostą, taip švelniai, kad vos vos jauti ir išeina, kambario duryse girdisi rakto posūkiai.

Sėdžiu ant senų, geltonų, raštuotų grindų, nes per dabartinį chaosą ir bandymą atnaujinti namus visos kėdės išneštos, net stalo neliko. Šiukšlyno karalius. O man gaila, nes maža susirangydavau po juo ir slėpdavausi nuo mamos, kai eilinį kartą, eilinę dieną, tekdavo gerti žuvų taukus ar šiaip kokius nors skystus nemėgiamus vaistus. Užversdavau galvą ir mėlynais dažais bandydavau nusipiešti sau dangų, nors flomasteriai nelabai ką tesugebėjo ant kieto ir šiurkštaus medinio paviršiaus. Visada norėjau, jog mano siena, jos tapetai, būtų su jūros, palmių, ir žydro dangaus imitacijomis. Tokiomis, kaip vaikų klinikos laukiamajame. Užsižiūrėdavau, užsisvajodavau ir regis baimė laukiančiai skiepų adatai praeidavo. Nepaisant visko, manieji kambario tapetai buvo balti ir nuobodūs, su nespalvotais gėlių ornamentais, nekeliantys jokių fantazijų. Regis tame kambaryje net žaislai nuobodžiaudavo, o aš atsigulusi ilgai ilgai pirštais vedžiodavau kreivas gėlių linijas ir taip greičiau užmigdavau. Prieš tai susiguldydavau ir užklodavau visus pliušinius žaislus, kokius tik turėjau.

Ant senų, geltonų, raštuotų grindų dar kartą skaičiau knygą, kuri prieš keletą metų man buvo ypatinga, pilna prasmės, cituotinų minčių ir visko visko. Pasirodė, kad prieš keletą metų viskas buvo kitaip, nes šį kartą man taip nebeatrodė. Sėdėjau ir  galvojau, kad tikriausiai būsiu iš jos išaugusi ir pasidarė liūdna, jog daugiau niekada nesuprasiu tos knygos taip, kaip supratau kažkada seniai, ir kaip viskas keičiasi, kaip keičiamės mes ir mūsų požiūris į viską. Kartu ir į save kitaip žiūrime, nors, ko gero, viskas normalu, taip ir turėtų būti, bet vis dar jaučiuosi, lyg būčiau palaidojusi tą knygą, Čarlį ir jo eilėraštį apie įsimylėjusį savižudį. Kartu ir save su senuoju požiūriu, to meto supratimu.

Praeis kiek laiko ir aš vėl nebebūsiu dabartinė aš, visos dabartyje skaitytos knygos man nebesirodys tokios ypatingos ir aš vėl viską pradėsiu iš naujo. ,,Gyvenimas susideda iš nuolatinio augimo‘‘-dar vakar kažką panašaus teko skaityti nuplėšiant sodininkų kalendoriaus lapelį, kuriuos mama kasmet perka, nors nėra jokia sodininkė, net tikro sodo neturi. Ir aš nežinau ką bendro turi sodininkystės patarimai vienoje lapelio pusėje su įvairiomis literatūrinėmis citatomis kitoje, esančiomis po tos dienos skaičiumi, kuris vakar vis dar buvo devynetas, o man regėjosi, kad dar tik penkta. Viskas vyksta, arba nevyksta išvis, bet laikas vis tiek be proto greitai bėga, eina, skuba, kad ir kaip visa tai pavadinsi.