BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

vaikystė-kvailystė

Vis dar turiu pačią pačiausią draugę, kuri su manimi yra kiekvieną dieną nuo darželio, pradinės mokyklos ir dabartinės gimnazijos laikų. Gyvena visai šalia, mus skiria tik tuščias sklypas su kažkada sudegusio namo griuvėsiais, kuriuos vaikystėje vadinome ,,pilimi” ir ten nuolatos žaisdavome. Mini spektakliai be režisūros. Aš visada vaidindavau princesę, o draugė-mano tarnaitę. Tais laikais, jos atžvilgiu, buvau gan valdinga.

Prisinešdavome visokių menkniekių iš namų ir vidury griuvėsių įsirengdavome sau atskirus kambarius be sienų. Kartą, kai nieko nebuvo namie, susivyniojau ir išsinešiau nedidelį svetainės kilimą, kurį mama iš kažko buvo gavusi dovanų. ,,Pilyje‘‘, mano kambaryje, jis atstojo lovą, kėdes ir visus kitus privalumus. Kol mama pastebėjo gražusis kilimas spėjo sulyti ir supelyti. Tada savaitę laiko negavau kišenpinigių.

Po ,,pilies‘‘ ėjo namelių medžiuose manija. Tam įtakos turėjo įvairūs berniukiški filmai, kuriuose nameliai atstojo karines bazes, būstines ir stebėjimo štabus, o aš juk turėjau rimtą priešą-kitoje kelio pusėje gyvenantį, metais vyresnį kaimyną. Vienas kito nekentėme dėl to, jog aš-mergaitė, jis-berniukas, o tokios priežasties pilnai užteko karui pradėti. Rudenį kaimynas būdavo aplaidytas supuvusiais obuoliais iš sodo, žiemą aš būdavau išmaudyta jo sniego gniūžtėse ir visa tai atrodė, kaip mažytė katės ir šuns santykių parodija, todėl namelio medyje būtinai reikėjo.

Sode, prie pat kelio ir kaimyno langų, augo pasvirusi obelis, kuri atrodė ideali namelio statybai. Tėvams išėjus į darbą susirinkau visas lenteles likusias nuo virtuvės apdailinimo ir pradėjau kalti kopėčias. Tiesa, tai buvo tik trumpesnių lentelių prikalimas prie kamieno ir tiek. Po to ėjo grindys, kurioms spėjau prikalti tik vieną pusės metro lentelę, nes pasvirusi obelis mane išdavė ir sulūžo, tiksliau didžioji jos šaka kartu su manimi tėškėsi į žemę ir išnarino riešą. Grįžę tėvai atskaitė ilgiausią moralą ir pasirūpino, kad iš mano štabo liktų tik vienišas kelmas. Po kiek laiko su drauge ketinome namelį pasistatyti šalia namų esančiame parke, bet persigalvojome, aplink vaikštinėjo per daug žmonių.

Prieš visas būstinių statybas jau seniau buvau susipažinusi su plaktuku, nes su pusbroliu, mano iniciatyva, bandėme kalti raketą. Dažnai su tėvais važiuodavome į jo kaimą, o ten, kaip žinia įvairių medžiagų statybai knibždėte knibždėjo. Tuo metu mokėjau labai įtikinančiai įtikinėti ir po penkių minučių fantazijų apie tikrą savo gamybos raketą, kuri mus nuskraidins į kosmosą pusbrolis veržte veržėsi prie lentų ir plaktuko. Kas keisčiausia, jog aš ir pati visu tuo tikėjau, buvau įkvėpta vieno animacinio filmo, kurio pavadinimo jau nebeprisimenu. Viskas baigėsi liūdesiu, nusivylimu ir viena ant kitos sukaltų lentų krūva. Nebežinau kiek tiksliai tada man buvo metų, bet tikriausiai tiek, kiek ir proto-nelabai daug.

Dar po kiek laiko man kilo mintis išvalyti upelį, kuris tekėjo per mišką esantį šalia Dubysos. Aplink buvo daug nuo rudens užsilikusių lapų ir man buvo gaila, kad niekas jų nesugrėbia. Taigi, ta pati draugė man paliepus grėbė mišką, o aš rinkau lapus ir šiukšles iš ledinio upelio. Buvo ankstyvas pavasaris, dar ne visai šilta ir pirmosios upelio varlės prisikėlinėjo iš miego šokinėdamos tai ant kojų, tai ant rankų. Kad ir kaip jų bijojau, pasiryžimas geram darbui nesumažėjo.

Viskas tęsėsi dar keletą dienų, kol nuėjome tvarkyti kitos upelio dalies ir tarp išverstų šiukšlių: apskaldytų plytų ir kitų statybinių atliekų, aptikome taip pat apskaldytą antkapį su mistine pavarde, numalšinusia visą iki šiol vyravusį entuziazmą. ,,Velnienė”- puikavosi ant antkapio ir mums tai įvarė tokią baimę tarsi pats Liuciferis būtų iš po žemių išlindęs ir mums pasirodęs. Dingome iš ten keletui metų, o kai pasirodėme antkapis buvo užžėlęs žolėmis ir nebebuvo galima jo aptikti. Gaila, nes viskas atrodė gan įdomiai, lyg kokias indėnų kapines aptikus, tokioje nuošalioje, niekieno nelankomoje vietoje.

Gūdžiomis ir šaltomis žiemomis kraustydavomės į mano palėpę ir ten iš visokiausių senų nebenaudojamų baldų statydavomės sau ne tik namus, bet ir prekystalius nuosavoms parduotuvėms. Prisinešdavome įvairiausių šiukšlių: tuščių kvepalų, šampūnų buteliukų, saldainių ir šokoladų popieriukų, skalbimo miltelių dėžučių ir pan. Pinigus gamindavomės iš senų knygų ir laikraščių (kaip mama sakė, tais laikais sukarpiau geriausias jos knygas), tušinuku nustatydavome stačiakampio popieriuko vertę ir, kiek pamenu, pas mane būdavo net šešiaženklių kupiūrų.

O toliau viskas tas pats: eini pas draugę, ką nors nusiperki, o vėliau tą patį jai perparduodi. Gal todėl viskas taip greitai atsibosdavo.

Prisimenant darželio laikus, mano ,,Nykštukų”  grupėje buvo dar viena Edita, su kuria nuolatos pešdavomės dėl bendro vardo, dėl žaislų, vėl dėl vardo. Viskas baigėsi tuo, jog mama perkėlė mane į kitą grupę, kurioje mano vardas jau buvo vienintelis ir su nieko kovoti nebereikėjo. Tik aš niekada nenorėjau miegoti pietų miego ir atsisakydavau valgyti saldžią makaronų sriubą su razinomis. Dar dabar apie ją pagalvojus darosi bloga.

Pradinėje mokykloje mokiausi kone geriausiai iš visos klasės, rinkau įvairius diplomus ir padėkas, o mokytojos mane sodindavo vien su berniukais. Tada įsimylėjau Donatą, kuris po pamokų lydėdavo mane namo, nors jo paties maršrutas toli gražu nesutapdavo su manuoju. Po metų mus išskyrė ir aš gavau naują suolo draugą-Mindaugą, kuris nuolatos verkdavo, kai negalėdavo ištarti ,,L” raidės ir taip atrasdavo tokius naujus žodžius, kaip vapė ir vangas. Mokytoja vis prašydavo, kad jam padėčiau, bet iš to nieko neišeidavo, nes aš neturėdavau kantrybės.

O užaugus iki penktos klasės ir patekus į uniformuotą gimnaziją mano klasės pirmūnės vaidmuo nusmuko iki vidutinybės mokslo srityje ir taip gražiai išliko iki pat šios dienos.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “vaikystė-kvailystė”

  1.   deathblow rašo:

    nuostabus įrašas!

    labai patiko apie tą priežastį dėl neapykantos kaimyno atžvilgiu ;)

  2.   vynousmirth rašo:

    ačiū, man pačiai visa tai gan juokinga ;))

  3.   falsus rašo:

    Tikrai, labai smagiai skaitėsi… ;]

Rašyk komentarą