BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

sapnas

Vairuoju raudoną, bestogį, neaiškios markės automobilį, šviečia saulė, o vėjas taršo plaukus. Galinėje sėdynėje sėdi graži moteris, akiniai nuo saulės dengia pusę jos veido, o plaukai tvarkingai susegti viršugalvyje. Ji rodo man kelią, pro tiltą, pro neatpažintą pilį, pro kalnus, pro tipišką nelietuvišką peizažą. Staiga suprantu ko mes ieškome. Universiteto. Kažkur kažkokio, seniai išsvajoto.

Dar nežinau ar įstojau, jaudinuosi vairuodama dėl jo ir dėl to, jog neturiu teisių, pirmą kartą sėdžiu prie vairo ir rankos nenustoja drebėjusios. Taip sunku išlaikyti automobilį vienoje juostoje, nešokinėjantį iš kairės į dešinę. Panašiai, kaip esant girtam sunku išsilaikyti ties vidurine kelio linija pirštą įsmeigus į nosies galą. 

Staigus posūkis, mes įsukame į kitą kelią, o ten visai kitoks eismas, regis visai kitas pasaulis. Visi automobiliai važiuoja atbulai, man tuo tarpu nieko neišeina. Važiuoju įprastai, tiesiai, o kiti automobiliai vis atbulomis vis atbulomis, vis pypsi, kažkas plūstasi necenzūriniais žodžiais, kažkas atsitrenkia į automobilio galą. Moteris galinėje sėdynėje taip pat susiraukia, sako, jog per mane jos mažytės raukšlės ant kaktos pradės daugintis ir liepia neišsiskirti, važiuoti kaip visi, taip kaip šitoje vietoje įprasta ir priimtina.

Mano rankos vis dreba, kakta prakaituoja, vėjas nebetaršo plaukų, protas sako, jog aš apskritai nemoku vairuoti, o atbulai tuo labiau. Niekas neišmokė. Kažkas vėl trenkiasi į mašinos galą ir moteris keliasi nuo galinės sėdynės, nustumia mane į šoną, perima vairą ir vairuoja, atbulai, taip kaip visi, neišsiskiriant.

Mes vėl važiuojame pro pilį, pro kalnus, pro žalią ežerą ir sustojame prie milžiniško pastato, grįstu pilku betonu. Moteris paima mane už rankos, tempte nutempia į vieną kambarį, kuris toks pats pilkas, toks pats visas betoninis. Liepia vilktis kažkokią uniformą ir aš suprantu, jog tai ne universitetas, jog tai ne mano, ne mūsų kelionės tikslas. ,,Už tai, jog nevažiavai atbulai, už tai, jog nepaklusai, už tai, jog niekur neįstojai”, sako, paliečia skruostą, taip švelniai, kad vos vos jauti ir išeina, kambario duryse girdisi rakto posūkiai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą