BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ne tiek to

Čia dar prieš visus gimtadienius, Vasario pradžioje, miegojom pas Aistę ant sofos ir šiek tiek išgėrusios kalbėjom iki paryčių apie baigimus, stojimus ir išsiskyrimus. Ir daug kas jau yra ramūs ir įstoję į užsienio universitetus, kažkas dar tik rašo motyvacinius laiškus, bet vis tiek yra ramūs, nes kažką daro ir žino ko nori, svarbiausia, jog žino. Ir aš vėl graudinausi ant geltonos Aistės sofos, galvojau, jog pernai mane jau taip paliko, ir tai buvo pats blogiausias palikimas iš visų kada nors buvusių. Ir dar po to supratau, jog man visai nerūpi, kas ir kur dabar išvažiuoja, aš tiesiog nesusitaikiau su tuo, jo pernai išvažiavo jis ir kad galėjau būti jo gyvenime tik skaipo langeliuose ir facebook albumuose, ir dar tais retais kartais, kai jis sugrįždavo atostogų ar vieno iš giminaičių mirties proga, bet ir tai trumpai tetruko. Paskutinis palydėjimas į oro uostą ir abiejų išsiskyrimas taip, lyg dar draugautume, paskutinė girta tos nakties ašara ant geltonos Aistės sofos-trumpam visa tai buvau užmiršusi.

O dienos eina vis ilgyn ir šviesyn, pasivaikščiojimai po saulėtus ir giedrus Sekmadienius tampa mažyte tradicija, kaip ir tų dalykų nelankymas, kurių egzaminų nežadu laikyti. Kaip ir rytiniai savaitgaliniai penkiamečio sūnėno prižiūrėjimai, kai grįžusi iš vonios randi jį žaidžiantį jūrų karus ant virtuvės grindų, ant išberto kilogramo cukraus. Kaip ir gražios dainos netyčia kažkada paliktos vienos draugės, kaip ir nuotraukos, kuriose aš kaip tris paras nemiegojusi, kaip ir topo centro darbuotojai-kaskart vis jaunesni ir gražesni, pasiryžę atnešti nukainotą, bet dėl to nei kiek neblogesnį fotoaparatą iš sandėlio, kaip ir mano mokymosi ypatumai datas siejant su pažįstamų gimtadieniais, o miestus-su asmeniškai įsimintinesnėmis vietovėmis. Ir kvaili svarstymai darant kvailus profesinius testus: blogiau neįstoti ar negauti darbo pagal specialybę? Ir tikrai kvaila, nes įstoti lengviau, o už pinigus tuo labiau. Ir visų kvailiausia lyginti šiuos du dalykus, nes neįstojus neturėsi ir specialybės pagal kurią galėtum negauti darbo.

Ir po šimto aštuoniasdešimt minučių man reikės keltis, o aš galvoju apie dalykus, apie kuriuos visai nenoriu galvoti. Noriu ilgojo savaigalio ir rytojaus, kuriame neatrodyčiau, kaip jau ketvirtą parą nemiegojusi, ir kad draugė dažniau paliktų savo kompaktus, nes klausosi gražios, seniau man negirdėtos ir nerėgėtos, muzikos.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (6) | “ne tiek to”

  1.   Vaida rašo:

    Sunkus tas dvyliktokes gyvenimas. Stok, jei zinai, kur nori. Jei ne - nestok. Svarbiausia, kad patib butum patenkinta savo sprendimu.

  2.   rednails rašo:

    nestoti - ir ka daryti tada?

  3.   vynousmirth rašo:

    Na aš visada galvojau, jog po dvyliktos pirmus metus nestosiu, galbūt kokioje nors šalyje savanoriausiu. Dar ir keletas draugų savo tokia patirtimi pasidalino, o mane labai lengva sužavėti.
    Šiuo metu žinau, jog tikrai stosiu, tik kur vis dar neaišku, renkantis iš maždaug penkių specialybių.

  4.   inas rašo:

    Visuomet sakiau ir sakysiu, kad mūsuose kažkodėl įkalta, kad žmogus jau turi žinoti kur mokysis tuoj pat po mokyklos baigimo. Vakaruose kiek žinau nėra spaudimo ar įtampų nei su mokslais, nei su vedybomis. Žmonės ramiai gyvena, dirba jei nežino kur mokytis, padirbėję, pagyvenę išsiaiškina, tuomet įstoja, net jeigu jiems ir virš trisdešimties… :)

  5.   deathblow rašo:

    pavydžiu tau, jeigu rimtai planuoji baigusi mokyklą nestoti pirmus metus. aš stojau, o po to suvokiau, kad baigęs mokyklą dar buvau pernelyg kvailas, kad žinočiau, ko man reikia. jei gaučiau antrą progą, baigęs mokyklą išvažiuočiau kur nors, kad ir lievo darbo dirbt, nes būtent nepalankios sąlygos mane visada priversdavo rimtai susimąstyti apie tai, ko noriu. o kai viskas pamažu ir lengvai einasi, tada gyveni, kol sulauki dienos, kai pagalvoji “tai kieno gyvenimą aš gyvenu?”.

  6.   vynousmirth rašo:

    Tiesą sakant dabar aš išvis nieko nežinau. Seniau, kai viskas dar nebuvo taip arti, galvojau, jog pirmus metus tikrai tikrai nestosiu ir galės man visi sakyti ką nori-nuomonės nekeisiu. Dabar galvoju kiek kitaip, nors didžiulio noro stoti taip pat nėra. Nežinau, jei neįstosiu į vienintelę specialybę, kuri bent kažkiek domina, tai gal kitur ir nebandysiu.
    Dabar ir aš esu per daug kvaila, kad žinočiau, ko man reikia, ko noriu ir kas yra teisinga.
    Nežinau ar ateityje man viskas lengvai eisis, bet kažkodėl manau, jog nuo tokio klausimo vis tiek nepabėgsiu. Retas pabėga.

Rašyk komentarą