BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

išsiplėčiau/išsiplėtojau

Naktis graži ir rami, bet be galo tamsi. Guliu šonu, su skolinta pižama ir ne savu kompiuteriu, ne savo namuose ir ne savo lovoje, ne savo mieste ir visai visai nesavoje aplinkoje. Kažkas miega ir labai garsiai kvėpuoja, kažkas valgo naktipiečius oranžinėje virtuvėje, o kažkas guli šonu ir renka virtualią gimtadienio dovaną draugei, kuri jau dvi savaites nekalba ir aš vis dar nežinau kodėl. Nežino ir tekila mano skrandyje, ir citrina su druska, ir visas dabar jau praėjęs Šeštadienis nežino.

Dar vakar gulėjau labai jau žydroje palatoje ir skaičiavau kvadratines plyteles ant sienos, kol linksmas praplikęs vyriškis baltu chalatu visaip maigė mano pilvą ir kažką kalbėjo apie jaunas dienas, gražias medicinos sesutes ir vieną visų čia taip mylėtą ligonį, kuris neseniai mirė tarp tų pačių labai žydrų palatos sienų. Tada paskyrė operacijos datą, paklausė, ar ji man tinka, ir aš pasakiau, kad taip, tinka. Po to sėdėdama automobilyje ir žiūrėdama į amžinai degančią raudoną šviesoforo šviesą prisiminiau, jog manęs tą dieną dar laukia ir lietuvių kalbos įskaita.

Prieš kelias dienas paskambino tėvas ir labai ramiai pasakė: ,,kraukitės daiktus, važiuosim į laidotuves”. Mirė jo brolis, su kuriuo jie beveik nebendravo, bet palaikė šiokį tokį ryšį su jo žmona, kurios antsvoris prilygo jos norui visus valdyti ir absoliučiai visus reikalus tvarkyti.

Važiuoti reikėjo į Birštoną, miestą, kuris man visada atrodė savas ir jaukus, tik retai aplankomas. Kelias buvo nei labai ilgas, nei labai trumpas, sėdėjau ant galinės sėdynės ir galvojau, kad sesuo visai nesikiša į visą šitą ,,šeimos‘‘ dalyką, pati jau turi savą šeimą, sūnų, vyrą ir karjerą, praktiškai viską, kas vadinama laimingu ir darniu šeimyniniu gyvenimu, ko kiekvienas turėtų siekti ir norėti. Galvojau, jog ji visa tokia nutolusi ir kad kartais net užmirštu, jog kažkada gyvenome keturiese, ne vien trise. Ir kad vis dar prisimenu jos žodžius, nekaltai ištartus vaikystėje: ,,jei mano tėvas nebūtų miręs-dabar tavęs apskritai nebūtų‘‘. Pasakė nepiktai, nepriekaištaudama, bet mano vaikiškas protas negalėjo to suprasti ir aš visą laiką jaučiau lyg ir kažkokią kaltę, tarsi būčiau visko kaltininkė, atsakinga už tą mirtį. Tada negalėjau suprasti, kaip galiu būti vienturtė savo tėvui, bet tuo pat metu nebūti vienturtė mamai, ir pasijaučiau blogiau nei tada, kai ta pati sesuo man pasakė, jog Kalėdų Senelis vis dėl to neegzistuoja ir kad juo tikėdama esu didžiausia pasaulio naivuolė.

Atvykus į reikiamą vietą-erdvų butą, pro kurio langus matosi patvinęs ir vingiuotas Nemunas, aš vėl nežinojau kaip vertinti dėdę ir jo mirtį, nes gyvenime jį mačiusi buvau gal tik du kartus, tad labai didelės meilės ar dar kokių nors jausmų ir negalėjo būti. Žinai, jog tai tavo giminė, keli lašai tavo kraujo, tavo tėvo kraujo, ir tiek. Tiesą sakant nežinau, ką aš ten veikiau, tik vaikščiojau po miestą ir stebėjau, kaip tėvas bendrauja su mama.

Per laidotuves verkė vos keli žmonės ir ne visi buvo apsirengę juodai, ne visi reiškė užuojautą. Valdingoji žmona kartu su savo antsvoriu slėpėsi po juoda skrybėle ir net nežadėjo alpti, šokti į duobę paskui karstą, ar bent verkti. Ji tik mosikavo rankomis ir visiems komendavo, kur čia ką padėti, kur čia ką pastatyti, o valgant restorane-kur kam sėstis, kam su kuo kalbėtis, ir aš vienu metu net pagalvojau, kad dėdei dabar geriau-jis išsilaisvino iš jos, iš viso šito, kad ne liga nugalėjo jį, o jis ją.

Grįžinėjom namo tyliai, ramiai, be žodžių, ir  tuo viskas baigėsi. Galvojau, jog kada nors mielai gyvenčiau Birštone, kuris toks lyg ir pritaikytas gyventi senatvėje: su sanatorija, Nemunu, nuostabia gamta ir gražiu parku.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “išsiplėčiau/išsiplėtojau”

  1.   rednails rašo:

    man Birštonas lygiai tokias pačias mintis sukelia :) tokia ramybė ten.

  2.   deathblow rašo:

    stebini mane kiekvienu įrašu ;) malonu skaityt.

  3.   vynousmirth rašo:

    ačiū. ;)

Rašyk komentarą