BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

anksčiau ar vėliau:

Dar vakar po pietų, mamos paprašyta, turėjau pervažiuoti pusę miesto, kad perduočiau tėvui kelis užsilikusius jo daiktus būtinus darbui. Važiavau važiavau ir atrodė, kad kelias penkis kartus pailgėjo,  kad autobusas sustojo vienoje vietoje, kurioje namai pro šalį patys skriete skrieja, vis keičiasi, ir vis kiti automobiliai signalizuoja prasilenkdami su mano langu, su visais kitais autobuso langais. Bet autobusas vis dėlto judėjo, man pradėjo skaudėti pilvą, kaip kad dabar dažnai būna, ir darėsi tai šilta, tai karšta. Dvi močiutės sėdėjo pačiame priekyje, tik skirtingose pusėse, ir vis viena į kitą žvilgčiojo. Tokios abi panašios, su mėlynos spalvos skarelėmis, su ta pačia senatve. Viena vis nusišypsodavo, o kita priešingai-buvo kažkokia pikta, susiraukusi. Lyg viena būtų su viskuo susitaikiusi, o kita- ne, norinti priešintis.

Pasiekus reikiamą stotelę išlipau iš autobuso visa sušilusi ir pikta, o vėjas buvo ypatingai stiprus, plaukai skraidė kur tik galėjo. Viena močiutė, ta linksmoji, išlipo paskui mane ir vis dar šypsojosi, pralenkė mane, po to apsisuko ir vėl pralenkė, galvojau, jog tikriausiai bus puses sumaišiusi ar užmiršusi, kur jai reikia eiti. Bet šypsena iš jos lūpų net tada nedingo, kai mėlyną skarelę, kaip mano palaidus plaukus, negailestingai plaikstė vėjas trumpam uždengdamas akis, net kai ji suvokė pasukusi ne į tą pusę.

Čia pasirodė, jog tėvas apsistojo per daug idealioje gatvėje su milžiniškais namais, prižiūrėtais sodais ir viena už kitą gražesnėmis tvoromis. Tą minutę slinkau tuščia gatve, kairėje rankoje laikiau pristatymui skirtus daiktus ir galvojau, kad dabar jis gyvena daug šeimyniškesnėje aplinkoje negu mes visi kartu kada nors gyvenome.

Namas didžiulis, baltas, su aukštais laiptais ir dviem balkonais, tai kas, kad jis čia tik svečias. Įsukau į kiemą, ilgai lipau laiptais vis stabtelėdama, vis galvodama, kas būtent atidarys duris paspaudus durų skambutį, juk atvažiavau neįspėjusi, žadėjau pasirodyti tik kitą dieną. Durų skambutis-paukščių čiulbėjimas, duris atidarė tas, kas ir turėjo, supratau, jog bent tai neslėgs mano sąžinės. Neužėjau į vidų, nors iš ten sklido gardus maisto kvapas, o mano tėvas niekada nemokėjo gaminti. Viskas juk ir turėjo pasikeisti, turėjo.

Išeidinėdama iš tos gatvės jaučiausi dar blogiau ir atrodė, kad aš čia siaubingai svetima, kad mane kas nors tikrai stebi pro didelius didelių namų langus ir įvardina, kaip nepageidaujamą svečią. Vėjas nurimo, o gal tik man taip atrodė, stotelėje nebuvo nei vieno žmogaus, o mano autobusas turėjo pasirodyti tik po 30 minučių.  Toliau ėjau pėsčia, ėjo ir kiti žmonės, pilvo skausmai atsinaujino ir tai pradėjo darytis per daug nepakeliama. Miestas ruošėsi Šeštadieniui, žmonės ruošėsi eiti į barus ir klubus, o aš neturėjau plano, gal tik pareiti namo, išgerti vaistų ir laukti operacijos, dar vieno rando.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “anksčiau ar vėliau:”

  1.   deathblow rašo:

    miela malonu buvo skaityt.

  2.   Raminta rašo:

    ” žmonės ruošėsi eiti į barus ir klubus, o aš neturėjau plano, gal tik pareiti namo, išgerti vaistų ir laukti operacijos, dar vieno rando.” Kartais norėtųsi sutikti žmogų, kuris irgi nemoka planuoti…

Rašyk komentarą